Pirmą kartą per 3 metus esu arčiau nei per 3000km nuo balsavimo vietos. Tiesą sakant esu arčiau nei per 3km nuo jos, bet tuo šansu nepasinaudosiu. Nei vienas pasisakęs referendumo klausimu neįtikino manęs tuo, kad jis yra būtinas tautos išlikimui ir dalyvavimas jame yra tiek pat godotinas kaip ir dalyvavimas savo paties laidotuvėse. Tiesą sakant stebint diskusijas internete susidarė įspūdis, kad tipiškasis paprastasis referendumininko sindromas* kuris galimai nustatomas pagal haliucinacijų proporcijas su smegenų vingių kiekiu, veltui nėra aprašytas iškiliausių mokslinių žurnalų. Šio sindromo išsamus ištyrimas, aprašymas ir gydymo metodo atradimas suteiks realų šansą gauti trokštamą beigi išsvajotą Nobelio premiją. Gal netgi ne vieną. Žinoma iškilus asmuo išsprendęs šią mįslę nusipelnys amžiną pragarą referendumininkų galvose. Tame pragare jis ir kiekvienas neatėjęs ar atėjęs ir balsavęs prieš referendumą kabos žemyn galva ore ir vienintelis laikas kai jis galės prisiliesti prie Lietuvos arimų bus pavasaris kurio metu žemeelės gynėjai jį pakinkys ir ars savo krauju apgintą dirvoną. Nepaisant akivaizdžiai gresiančių nemalonumų aš surizikuosiu ir neisiu nusipirkti bilieto į rojų.

* – jeigu įtariate, kad jus kamuoja šis sindromas jūs turite mažytį šansą padėti sau užsidėję ausines, pasididinę garsą iki maksimumo ir paspaudę čia. Išgirdę jūsų dejones ir trypimą kaimynai iškvies jums profesionalią pagalbą.